Šis namas galėjo iškilti apie 1932 – 1937 m., iš Agurkiškės čia atsikėlus jaunai, ką tik susituokusiai, Benjamino Gudaičio ir Magdelenos Štrimaitytės-Gudaitienės šeimai. Benjaminas dirbo miškininku Kazlų Rūdoje. Magdelena nuo vaikystės buvo neįgali, todėl buvo namų šeimininkė. Šeima savo vaikų niekada neturėjo. Tad visą gyvenimą buvo labai dėmesingi ir rūpinosi savo brolių ir seserų vaikais, nuolat jiems padėjo.
Magdelena arba Magdelė, kaip ją vadino ne tik kazlųrūdiečiai, bet ir atvykstantys, buvo žolininkė. Ji specializavosi ir prekiavo tik viena vaistažole – miškine sidabražole, o pati šį augalą vadino „vėžiukais“. Magdelena buvo girdėjusi iš savo mamos, kad prieš pirmąjį pasaulinį karą ir vėliau, siaučiant šiltinei, dizenterijai, vienintelė viltis išgyventi ne tik šeimos nariams, bet ir kaimo, aplinkinių kaimų ir gerokai toliau gyvenusiems žmonėms buvo Magdelės prosenelės žinojimas, kaip „vėžiukais“ išgydyti šias užkrečiamas, tuomet labai pavojingas gyvybei ligas. Net ir žiemą, žinodama, kur šis augalas auga, žiniuonė eidavusi į mišką, kasusi sniegą, kirtusi žemę, ieškodavusi šio augalo šaknies, ją iškasdavusi ir gamindavusi vaistus. Mamos žinojimą perėmusi ir Magdalenos senelė, vėliau mama ir pati Magdelė. Kitaip ir būti negalėjo, kadangi nuo pat vaikystės Magdelę supo pasakojimai apie šio augalo gydomąsias savybes, ligų gydymo būdai šios žolės šaknimis. Ji visada buvusi pagalbininkė renkant augalus, juos paruošiant, nejučia, natūraliai ji perėmė iš kartos į kartą einantį žinojimą. Šiuo žinojimu Magdelena pasidalindavo ir su atvykstančiais žmonėms. Gal dėl efektyvaus vaistažolės poveikio, o gal ir dėl pačios žolininkės išskirtinės charizmos, žmonės čia plūste plūdo iš visos Lietuvos, o kartais ir iš kaimyninių šalių.
Žmonės pasakoja, kad Magdelės išvaizda išties buvo ,,raganiška“, pačia geriausia prasme. Būdama vyresnio amžiaus Magdelė pati nebevaikščiojo, judėjo neįgaliojo vežimėlyje. Mažo ūgio, susimetusi į kuprelę, sutrauktomis, nuo vaikystės nesveikomis kojomis (greičiausiai poliomielito pasekmė), išklaipytais rankų sąnariais, Magdelė niekada nesiskundė, visad spinduliavo šviesa, gerumu. Buvo labai ramaus būdo, mokėjo išklausyti, su kiekvienu atvykusiu ilgai bendraudavo, išklausinėdavo visas žmogaus bėdas ir nuoširdžiai stengdavosi padėti. Todėl su dauguma klientų užsimezgė ilgalaikiai ryšiai, jie nuolat atvykdavo, ne tik vaistų, bet, tiesiog aplankyti su lauktuvėmis.
„Raganiškumo” teikė ir Magdelės veidas: didelė šiek tiek kumpa nosis su iškiliu apgamu ar karpa viename šone, žili, retoki, į mažą kuodelį viršugalvyje susukti plaukai. Visa išvaizda, tarytum, bylojo apie šimtmečių išmintį, bet iš tiesų Magdelė buvo naivi tarsi vaikas, labai patikli, tad atsirasdavo ir tokių, kurie pasinaudodavo jos gerumu. Bet ji visada visiems rasdavo pateisinimą, sakydavo, kad ,,matyt tikrai tam žmogui kažkas blogai, jei jis taip daro“.
Magdelės vyras mirė apie 1996 m. jau būdamas labai garbaus amžiaus. Likusi viena, Magdelė puikiai tvarkėsi, jos ,,Vėžiukų vaistinėlė“ ir toliau veikė, kadangi Magdelės dosnumas visada pritraukdavo labai daug pagalbininkų. Dar ir dabar galima būtų atrasti kaimynų, kurie padėjo Magdelei. Vieni surasdavo ir atsargiai iškasdavo sidabražolių šaknis (nes vaistams ji naudojo tik šaknį). Kiti jas valydavo, paruošdavo. Tada Magdelė pati su pagalbininkais smulkiai pjaustydavo šaknis. Tai buvo kruopštus rankų darbas, nes šaknys buvo ypatingai kietos. Po to supjaustytas drožles džiovindavo ir pakuodavo į paketėlius. Pasakojama, kad Magdelės namuose visuomet tvyrodavo specifinis salsvas kvapas.
Magdelenos namas visada atrodė išskirtinis. Lauko durys buvo iš kiemo pusės per patį namo vidurį. Įėjus pro jas, buvo galima patekti į koridorių, kuris dalino namą į dvi dalis. Koridoriaus gale buvo laiptai į antrą aukštą. Koridoriaus priekyje kairėje ir dešinėje buvo durys, kurios vedė į gyvenamas erdves. Dešinėje buvo Magdelės gyvenami kambariai. Tik įėjęs patekdavai į mažą virtuvėlę su sena rinkių krosnimi. Iš virtuvėlės durys vedė dar į du kambarius. Vienas jų labai didelis, jame Magdelė priimdavo žmones, kitas mažesnis – miegamasis. Panašus išsidėstymas buvo ir kitoje namo pusėje, kurioje buvo būnama ne taip dažnai ir šioji namo pusė tarnavo kaip podėlis (vieta, patalpa kam nors padėti, laikyti). Namas turėjo didelius kambarius, pakankamai aukštas lubas bei langus, nebūdingus tam laikmečiui. Antrame aukšte buvo įrengti du nedideli kambarėliai žemomis lubomis ir maža virtuvėlė. Kažkiek laiko Magdelė nuomojo šią erdvę jaunoms šeimoms.
Šiuo metu namas priklauso kitiems savininkams.