Savivaldybės centras Kazlų Rūda – savitas, gilias tradicijas turintis miestas. Kazlų Rūdos istorijos ištakos – 1744-ieji. Tais metais tokiu pavadinimu minimas kaimas, priklausęs Pilviškių parapijai. Kazlų Rūda – sudėtinis vietovardis, kurio pirmojo komponento kilmė grindžiama Kazlos pavarde. Daugelyje istorinių straipsnių aiškinama, jog vietovardžiui pradžią davęs XVI–XVII amžiuje iš Mozūrijos miško atsikėlęs verslininkas bajoras Kazla. Teigiama, jog 1737 m. Pilviškių inventoriuje yra įrašas apie Kazlos degutinę, laikomą našlės Kazlienės. Didėjant medienos, reikalingos pastatų ir laivų statybai, įvairių medžio produktų (dervos, deguto, pelenų, anglies) gamybai, ant dešiniojo Jūrės upelio kranto buvo įkurta degutinė. Maždaug tuo laikotarpiu šiose apylinkėse telkšančių raistų daugybėje buvo pastebėta esant geležies rūdos. Taip greta miško verslo pradėta lydyti ir kalti geležį. Natūraliai plėtojosi geležies dirbtuvės, vadinamosios rudnios.
Istoriniuose aprašymuose kalbama, jog gausioje Kazlų giminės šeimoje augę penki ar šeši broliai. Ilgainiui jie pasklido po netolimas apylinkes, kur steigę savo rudnias. Taip šalia Kazlų Rūdos pradėjo gyvuoti Višakio Rūda, Sena Rūda, Karčrūdė, Judrūdė ir kt. Suprantama, antrasis vietovardžio komponentas byloja vietovės pagrindinio amato vardą. Beje, buvusius garsiuosius Kazlų brolius simbolizuoja 1996 m. patvirtintame Kazlų Rūdos miesto herbe spindinčios žvaigždelės – žiežirbos.
Bėgant metams, apylinkių gyventojai rūdkasius ir angliadegius ėmę vadinti tiesiog kazlais. XIX a. viduryje įrengta Kazlų Rūdos rudnia turėjo du vandens ratus, mat buvo įrengta ant upelio kranto. Per metus čia buvo išlydoma apie 10 tonų geležies, kuri buvo perdirbama į kirvius, žagrių noragus, akėtvirbalius ir kitokius padargus. Geležies liejininkystės verslas nuolat plėtojosi, pvz., 1883 m. A.Naumavičiaus kalykloje per metus buvo pagaminama iki 20 tonų geležies dirbinių. Plečiantis geležies verslui, Kazlų Rūdos kaimo gyventojų skaičius nuolat augo, geležies išlydymo kiekis buvęs didžiausias iš visų aplinkinių vietovių. Tačiau 1861–1862 m. nutiesus Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką nuo Lentvario per Kauną į Virbalį, Prūsijos sienos link, Kazlų dirbinius nukonkuravo geležis iš Rusijos ir Vokietijos. Greta naujai nutiesto geležinkelio, iškirtus mišką netoli Kazlų kaimo, pastatyta viena iš devynių minėtoje atšakoje numatytų statyti stočių. Ji pavadinta Kazlova Ruda. Ši stotis tebestovi ir dabar, ir tai yra pats seniausias Kazlų Rūdos pastatas.
