Kaip Višakio Rūdoje dviratį išradinėjom

Saulėtą rugsėjo 16-17 d. savaitgalį Višakio Rūdoje susirinko daugiau kaip 25 geologijos, archeologijos ir kalvystės entuziastai. Čia antrą kartą dviratį išradinėjom ir bandėme atrasti senovinio amato karaliavusio Kazlų Rūdoje paslaptis. Kodėl šis amatas? Galite paklausti…

O pasirodo, kad dabartinėje Kazlų Rūdos savivaldybės teritorijoje  ypač išplitusi balų arba pelkių rūda. Istoriniai šaltiniai byloja apie čia iš Mozūrijos atkeliavusį bajorą Kazlą (Kozlowskį), kuris nužiūrėjęs plačiose Užnemunės giriose vaizdingą vietą ant dešiniojo Jūrės upelio kranto. Savo verslo pradžią jis siejo su medienos, reikalingos pastatų, laivų statybai, bei įvairių medžio produktų (anglies, dervos, deguto, pelenų) gamyba, tačiau  bajoro įgimtas įžvalgumas ir verslumas netikėtai pradėjo verslą plėtoti ir kita linkme – geležies gavyba. Aptikus geležies rūdos klodus bajoras greta medienos verslo pradėjo plėtoti ir geležies gavybą. Senolių bylojimai mena, kad Kazlos šeima buvus gausi, joje augo penki šeši sūnūs, kurie vėliau bus pasklidę po netolimas apylinkes ir ten įkūrę savas rudnias – šitaip šalia Kazlienės Rūdos pradėjo gyvuoti Višakio Rūda, Sena Rūda, Jūrės Rūda, Karčrūdė, Judrarūdė ir netgi Kardokrūdė. XIX a. įrengta Kazlų Rūdos rudnia, turėjusi du vandens ratus, per metus išlydydavo apie 10 t geležies, kurią perdirbdavo į kirvius, žagrių noragus, akėtvirbalius ir pan. Geležes liejininkystės apimtys augo ir 1883 m., pavyzdžiui, A. Naumavičiaus geležies kalykla per metus pagamino jau 20 t geležies dirbinių, tai didžiausias geležies kiekis išlydytas šiose vietovėse. Plečiantis geležies verslui, augo ir didėjo ir pats Kazlų Rūdos kaimas, tačiau nutiesus geležinkelį Kazlų dirbinius nukonkuravo atvežtinė geležis iš Rusijos ar Vokietijos ilgainiui šis amatas liko pamirštas, nors geležies rūdos vietiniai gyventojai vis dar randa.¹ (¹J. Banionis„Kazlų Rūda“, Lietuvos valsčiai, Kazlų Rūda, 2022 m., 128-129 p.)

Vietiniai, kitaip nei atvykusieji į mūsų kraštą, šiek tiek istorijos apie geležies rūdą ir čia buvusias rudnias žino, tačiau į Kazlų Rūdą gyventi atvyksta ir naujakuriai, kuriems šis „ryžas“ ir pakankamai tvirtas žemės grumstas kelia daug klausimų, todėl labai džiaugiamės, kad kartu su nuostabia profesionalų komanda galime jau daug papasakoti tiek apie pačią balų rūdą tiek ir apie jos atsiradimą žemės paviršiuje bei geležies gavybos kelią.

Šiais metais visos projekto veiklos buvo įgyvendintos Višakio Rūdoje – vieninteliame etnografiniame kaime Kazlų Rūdos savivaldybėje, kurio apylinkėse, remiantis archeologiniais šaltiniais veikė net dvi rudnios (geležies gavybos vietos).

Rugsėjo 16-tąją Višakio Rūdos bendruomenės namuose vyko teorinės paskaitos – pirmoji apie balų (pelkių) rūdos atsiradimą Kazlų Rūdoje kartu su MB „Geologo kelionės“ ir šios įmonės vadovu Jonu Šečkumi. Jonas Šečkus – Klaipėdos universiteto ir Vytauto Didžiojo universitetų lektorius, aktyviai dalyvaujantis geologijos mokslo sklaidos veikloje, žiniasklaidoje, televizijoje bei radijo stotyse.

Antroji paskaita palietė archeologijos paslaptis – jos metu buvo pristatomas ilgas geležies gavybos iš rūdos pažinimo kelias, aptarti geležies metalurgijos pėdsakų paieškų principai archeologijoje, etnoarcheologijoje ir metalografioje. Apžvelgtos galimybės jų aptikti Kazlų Rūdos apylinkėse remiantis senąją kartografija. Praktinę edukacijos dalį sudarė pažintis su artefaktais, randamais autentiškose archeologinėse rūdos lydyklose.

Po gardžių ir sočių pietų projekto dalyviai patraukė į ekspediciją – balų rūdos paieškas. Tik rūdą šįsyk radome ne baloje, o pievoje ir dirvone. Aptiktame telkinyje buvo galima matyti geležies rūdos sluoksnius, sluoksnių pokyčius. O dalyviams buvo puiki proga pačiupinėti ir pasikasti geležies rūdos. Visos kišenės užsipildė kazlųrūdietišku auksu.

Po ekspedicijos atvykome į Valdo Arbašausko sodybą, kuri istoriškai susijusi su geležies gavyba iš balų rūdos. Pagal Judrės upelio slėnyje randamus šlako kiekius bei istorinius šaltinius iki 1883 m. čia veikė viena iš dviejų Višakio Rūdos apylinkėse esančių  geležies liejyklų. Ten kalvis Adomas Sviklas kaip tik baigė lipdyti antrąją sodyboje rudnelę.

Antroji projekto diena buvo skirta geležies gavybai rudnioje. Nuo pat ankstyvo ryto rudnelė buvo džiovinama malkomis. O vėliau užkrauta medžio anglimi, kuri beje taip pat buvo pagaminta senoviniu būdu – deginant sausų malkų stirtą uždengtą velėna ir ribojant oro patekimą, kol išgaruoja lakiosios medžiagos, pasišalina degieji dūmai ir lieka anglis, bei paruošta balų rūda. Temperatūra buvo keliama ir palaikoma savadarbių dumplių pagalba, kurios puikiai atliko savo darbą ir kuriomis galėjo pasidarbuoti kiekvienas eksperimento dalyvis. Negalima nepaminėti ir to, kad šis eksperimentas jubiliejinis – 10-tasis. Todėl su jau pakankamai dideliu žinių bagažu archeologė Andra bei kalvis Adomas buvo pasiryžę atskleisti geležies gavybos paslaptį.

Šio degimo metu buvo sudeginta 14,7 kg pagamintos anglies, 4  kg pirktinės anglies ir 14 kg geležies rūdos. Eksperimentas truko 2,5 val.

Tikrai nepasikuklinsime sakydami, kad projekto dalyvius pavyko nustebinti ir parodyti jiems tekantį šlaką, kuris atrodo kaip lava, bei geležies kritę, kurią sutikome su aplodismentais. Kantriausius dalyvius išleidome su pasigamintais medalionais, inkrustuotais metalinės geležies grūdeliais

„Išradinėjame dviratį“ – su šypsena sako dr. Jonas Šečkus, tačiau šis dviratis dar turi begalę paslapčių, kurias tikimės pavyks atskleisti įgyvendinant sekančius projektus.