Kaip 5-ąjį kartą balų rūdą auksu vertėm

Rugpjūčio 22-oji. Į Lietuvą keliauja nematyto stiprumo audra, o mes ruošiamės 5-ąjį kartą balų rūdą auksu paversti. Vėjas kyla, šakos linguoja, medžiai lenkiasi prie žemės, o Adomas turi svarbią užduotį – nulipdyti rudnelę. Darbuojasi sparčiai, bet kruopščiai. Gerai, kad ne vienas į pagalbą atskubėjo ir archeologė Andra. Nors ir ekstremaliomis sąlygomis, bet viskas baigėsi gerai, rudnelė nulipdyta, šakų nedaug nulaužta tik elektros ir ryšio nebėr.

Praūžus šeštadieninei audrai, kuri sukėlė nemažai rūpesčių, rugpjūčio 23-ąją, susitikome Višakio Rūdoje. Patirties jau turime nemažai, tačiau eksperimento rezultatai vis dar nenuspėjami. Bet apie viską nuo pradžių.

Taigi, atvykę kas per tiesiai, kas per aplinkui skubėjome šalia 5-osios rudnelės palapines suręsti, kad nuo besigrasiojančio lietaus galėtume pasislėpti, o nuo 10 valandos į Valdo Arbašausko kiemą, kurį galime drąsiai pavadinti Višakio Rūdos Užupio Respublika, pradėjo rinktis visi besidomintys mūsų eksperimentu, balų rūda, Kazlų Rūda, geologija, archeologija, metalurgija, kalvyste ir juvelyrika. Apie 20 tokių entuziastų susirinko, kurie nepabūgę audros sukeltų padarinių atvyko praleisti sekmadienio dieną su mumis ir susipažinti su balų rūda.

Audra nukėlusi mus bent 100 metų atgal ir palikusi be elektros pavertė šį renginį dar unikalesniu, nes ir kavai vandenį virėme rundelyje, ir paskaitos vyko be skaidrių pagalbininkių.

Dieną pradėjome su archeoligijos mokslų daktare Andra Simniškyte-Strimaitiene ir jos paskaita „Geležies gavybos paslaptys “. Šios paskaitos metu buvo pristatomas jau 5-erius metus vykdomas geležies gavybos eksperimentas, kaip jam ruošiamasi ir jo rezultatai. Pasakojama, kaip žmonija susipažino su geležimi, jos apdirbimu, kokias priemones ir būdus naudojo.

Toliau į geologijos paslaptis pasinėrėme kartu su „Geologo kelionėmis“ ir geologu dr. Žygimantu Palaičiu. Žygimantas mums papasakojo kaip geležis ir balų rūda atsiranda žemės paviršiuje, supažindino su įvairiomis iškasenomis, kuriose randama geležies.

Susipažinę su geologijos ir archeologijos paslaptimis iškeliavome į ekspediciją balų rūdos ieškoti, bet prieš tai dar aplankėme Višakio Rūdos centrinį ąžuolą, kur ne tik prezidentą Kazį Grinių su žmona sutikome, bet ir sudalyvavome paminklinio akmens atidengime, kuris mini 325-ąsias Višakio Rūdos metines, o jame simboliškai parašyta „Iš balos – rūda, iš bendruomenės – jėga“.

Pro Višakio Rūdą pasukę Tujų gatve patraukėme link miško į dirbamus laukus, o ten nuvykus prasidėjo kazlųrūdietiško auksu paieškos. „Auksą“ į kišenes krovėm, balose plovėm, į lizdelius tupdėm. Aptarę radybų rezultatus ir ypatumus patraukėme atgal, kur mūsų laukė Adomas prie rudenėlės, juvelyrė Milda su edukacija ir čirviniai blynai ant laužo kepti. Ačiū Birutei, kad tokią gerą tešlą užmaišė – 2 kibiriukus! Ačiū kepėjoms ir laužo kurstytojui, kad tokius gardžius blynus iškepė ir alkanus iš ekspedicijos grįžusius pamaitino. Dar ir torto gavome, kurį Eglutė sutepė, nes jau ne pirmus metus mūsų turizmo specialistė Domininka Živelienė savo gimimo dieną švenčia su, kaip mes vadiname, Rūdos „chebra“, tad ir šią progą paminėjome.

Pasistiprinę ir stipraus lietaus gavę puolėme kas pas Mildą papuošaliuką gaminti, kas prie rudnelės eksperimentą stebėti.

Šiemet eksperimente buvo panaudota 11 kg. balų rūdos. Deja rezultatas šiek tiek nuliūdino, šlakas buvo toks tirštas ir klampus, jog prakirtus rudnelę laukan jis pats neišbėgo, o jame esanti geležis nesugebėjo pro jį prasibrauti ir į vieną gabalą nesubėgo ir taip laukiama kritė nesusidarė, geležis liko tame šlako gabale pasibarsčiusi po mažą lašelį.

Nors ir rezultatai tokie, galime drąsiai sakyti, kad diena veltui nenuėjo. Puikiai praleidome laiką, daug naujo sužinojome, pabendravome, susidraugavome ir kviesime visus kitą met susitikti ir vėl.