Skaitykite kita kalba: 

Siejnikas (seniau – Elisenhöhe) – kaimo ūkis, dabar Olecko priemiestis, išsidėstęs dešinėje Olecko – Luko kelio pusėje. Į jį veda prieš beveik 15 metų pasodintų liepų alėja. Šiuo metu aplink dvarą susiformavusi nauja gyvenvietė. Dvaras priklausė Gottfriedui Zimmermannui (1770–1858) ir jo trečiajai žmonai Elisei Zimmermann (1788–1874). Abu jie buvo šalia pagrindinės miesto aikštės įkurto „Lenz“ viešbučio ir kitų miesto pastatų savininkai. Elisė Zimmermann įsitvirtino Marggrabowos istorijoje visam laikui. Prie to iš tikrųjų didžiąja dalimi prisidėjo jos draugystė su Prūsijos valdovu Fryderyku Wilhelmu IV Hohenzollernu. 1838–1856 metais tarp Marggrabowos ir Berlyno keliavo daugybė laiškų, kuriuos miesto gyventoja ir karalius siuntė vienas kitam. Jos veidas įamžintas H. Friedricho 1853 metų paveiksle, kuriame pavaizduotas valdovo atvykimas į Marggrabową 1845 metais. Gėlių girliandomis išpuoštoje pagrindinėje miesto aikštėje Fryderyką Wilhelmą IV, sėdintį atviroje karietoje, pasitinka gausiai susirinkę gyventojai. Dešinėje pusėje, ties vienu iš mūrinių namų, galima įžvelgti tamsia suknele ir kepuraite vilkinčią moterį – Elisenhöhe dvaro savininkę. Apie Elisę Zimmermann sukurta daug anekdotų ir pasakojimų, jai buvo suteikta „Madamchen“ pravardė, kuri vokiečių kalba reiškia „Damutė“. Užkietėję miesto istorijos entuziastai ją sieja su Arthuru Zimmermannu (gimė 1864 m. Marggrabowoje – mirė 1940 m. Berlyne), kuris išgarsėjo avantiūromis, visiškai nebūdingomis rimtus valstybės postus užimantiems asmenims. Jis, būdamas Vokietijos imperijos užsienio reikalų ministru, 1917 metų sausį išsiuntė telegramą imperijos ambasadai Meksikoje. Provokuojantis depešos turinys paskatino iki šiol neutralią poziciją užimančias Jungtines Valstijas įsitraukti į Pirmąjį pasaulinį karą.

1853 metais šioms žemėms buvo suteiktas Elisenhöhe pavadinimas, kuris buvo siejamas ne su savininkės, bet su Fryderyko Wilhelmo IV žmonos Elisabeth’os von Preussen vardu. Valdos plotas siekė kiek mažiau nei 300 hektarų, o XX a. pradžioje jis padidėjo iki 330. Ūkyje buvo vykdomos šios pagrindinės veiklos: alaus darykla, melžiamų karvių ferma, o laikui bėgant ir kitiems savininkams įvedant pokyčius atsirado ir 46 arklių ferma, net apie 250 jaučių ferma ir 50 kiaulių ferma. Ilgainiui ūkis tapo pavyzdiniu žemės ūkio, sodininkystės, daržininkystės ir augalininkystės verslu. Atgabenta daugybė geriausių veislinių gyvūnų, sertifikuotų grūdų ir vaismedžių sodinukų. Nuopelnas už ūkio plėtrą tenka kitiems savininkams ar nuomininkams. Elisę Zimmermann pakeitė Carlas Schielkė, tada žemes iš Dresdeno banko išpirko Ernstas Pappendieckas, kurio palikimas vėliau atiteko jo dukrai Fridai Fähser. Jos sutuoktinis Richardas Fähseris ūkį pavertė eksperimentiniu verslu. Įkūrė ir išvystė vištų ir viščiukų fermą (atitinkamai iki 6000 ir 11 000 vienetų per metus). Pastatė hektarus šiltnamių ir inspektų, pvz., pomidorams. Įkūrė obuolių ir abrikosų sodus. Daržovės, vaisiai, paukštiena buvo parduodami Įsručiui (vok. Insterburg) ir Karaliaučiui (vok. Königsberg), kai kurie vaisiai – net Reino kraštui. Verslas netrukus tapo pavyzdiniu ir didžiąja dalimi mechanizuotu. Turėjo savo mokslo globėją, kuriam už ūkio gyvūnus buvo įteikiami gausūs apdovanojimai. Mergaičių mokyklos mokinės čia atlikdavo profesinę praktiką. Abiejų pasaulinių karų laikotarpiu ūkyje dirbo karo belaisviai ir priverstinius darbus atliekantys asmenys.

1945 metų sausį į gyventojų paliktą miestą įžengė sovietų kariuomenė. Birželį Olecko valdymą perėmė lenkų administracija. Valdininkai greitai suprato jiems atitekusį šių žemių ekonominį ir mokslinį potencialą. Elisenhöhe buvo pervadintas į Siejniką ir atiduotas valdyti Valstiečių savišalpos sąjungai, iš kurios trumpam 1948 metais ūkį perėmė Nacionalinis kaimo plėtros institutas Pulavuose. Nuosavybės karuselė sukosi ilgai. Vienas po kito žemes valdė ūkio skyrius, t. y. Centrinis žemės ūkio institutas, vėliau Auginimo, tręšimo ir dirvožemio mokslo institutas Pulavuose, po jo – Balstogės vaivadijos Nacionalinės tarybos prezidiumas, o nuo 1951 metų – Skernevičių pomologijos institutas. Trumpai tariant, Siejniko ūkis turėjo plėsti žemės ūkio kultūrą regione ir aprūpinti ūkininkus sėklomis, sodinukais, gyvūnais, o Olecko gyventojus – vaisiais ir daržovėmis. Tam buvo įkurtas dar vienas 50 hektarų ploto sodas „Elżbietki“. Dabar dvaras kartu su ūkiniais pastatais ir dalis senojo ploto priklauso privatiems savininkams, kurie ten įkūrė svečių namus ir restoraną.

Pastatytas (arba perstatytas) dvaras – tai didelis vieno aukšto pastatas su dvišlaičiu stogu ir gyvenamąja palėpe. Į reprezentatyvų sodo fasadą veda medžių alėja, paįvairinta ties pastato ašimi esančiu rizalitu, užbaigtu elipsiniu timpanu. Parteryje rizalitas sudaro didelę verandą su terasa vietoj stogo, į kurią galima išeiti ir iš palėpės. Fasadas iš kiemo pusės su ūkiniu įėjimu atlieka praktinę funkciją. Ties šoninėmis jo ašimis stūkso du vieno aukšto priestatai. Kiemą supa gerai išlaikyti, suremontuoti ūkiniai pastatai, o dvarą iš sodo pusės – vaizdingas parkas su senais medžiais ir tvenkiniais.